pritemo. norėčiau viską parodyti, užtrauktuką atitraukt ir numest visus audinius ant žemės. aš pamirštu kad sau garsiai (tuo pačiu ir visam pasauliui) esu pasakius "daugiau nežengiu. reik manęs, trūksta, žengi pats." man neužteks niekada vieno vakaro, jog pajusčiau svarbą, ne, aš kaip liepsna. jei nori šilumos, kad rusenčiau, reik nepamiršt. keikiu puslapius, nes jų per mažai, nelieka vietos mano žodžiams. rašau miniatiūras, žodžius, klykiu. skaitau. kaip svetimus ir nežinau kodėl pinuosi tokį kelią. dar vakar plazdenau, bet per naktį sugebėjau sudegti. apanglėjau. AAAAAAA. tokia svetima, sunku įkvėpt, plaučiuose akmenų krūvos, nors dūmų nepūčiau senų seniausiai. kam tie dūmai, kuomet pati kylu į orą.
kam viskas. o kartais tik noriu kūno, kurį galėčiau stipriai apkabinti. juk tik tiek nedaug noriu.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą