periodiškai viskas vyksta. o štai pati - perdegu. sulig ištartais žodžiais. tampa viskas taip vienoda, nuobodu. sėdžiu mašinos kontūruose dar virš valandos, kai išties manęs jau seniai ten nebelikę. neliko tą akimirką, kuomet smėlio pilis užklojo sniegas. venose neužsilieka alkoholis, nes durys uždarytos. net valgau. neatsimenu tokio jausmo tuštumo. liečiant svetimą - jau visiškai svetimą kūną - palikau ant jo akmenų. man nereik.
knygos puslapiai pildosi, rankos pačios neša prie naujų žodžių, o savo gyvenimą nuo artimųjų slepiu. maitinuosi savomis paslaptimis. tikiuosi, kada nors viskas susidėlios. galėsiu palaidot savo istoriją.
šį vakarą žiūriu į savus atvaizdus, o matau svetimą veidą. senąją. žmonės keičiasi, kuomet nebegali iškęsti skausmo. prisitaikome, nes kaip kitaip išlikt šiame, per daug žiauriame, pasaulyje?
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą