lyja, taip, kad visas veidas pavirsta dulksna. purvas veliasi tarp padų, palikdamas žymes ant kojų. josios sudrėgsta, balos didėja, tačiau dar lekiu. sustoju tik pritrūkus kvapo, širdžiai pradėjus priešintis.
ak, užsimerkus vis dar matau vaizdus, kuomet viskas persikeitė. tokie jauni, tokie sugadinti. galų gale, stebint tą patį vaidinimą antrą sykį, susimąstau ar noriu tęsti savąjį vis iš naujo. mąstydama suku ratus aplink taurės kraštus, o tuomet lekiu susitikt su esamais. padarėliai apipila klausimais, tada drebia savas paslaptis ant mano laku supurkštos galvelės. maldauja, jog neišduočiau, nors net nesulaukę atsakymo kužda jas į ausį. mielieji, kodėl taip darote? turiu ir savų milijoną, jūsiškės visas kamarėles užkiša. ką daryt su manosiomis?
ką daryt su savim, kuomet visi užsilikusieji, tegeidžia mano kūno, bet nenori mano vidaus. prieštarauju sau, visą gyvenimą.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą