mažytė eilinį kartą. palikta likimo valiai savo mažam narvelyje. kiek burkuoji, niekas neatsiliepia. geriau susiglausk į kamuoliuką ir nebeskleisk jokio garso. tai juk dar vienas iš tavo talentų. o tu talentinga. vieniem subrizgus bėgi kiek įkabindama ir guodi kol paskausta balso stygos. visi būna laimingi. niekada nesakai ne. tačiau kuomet tavasis balsas lūžta ir savo juodam taške purtaisi, tyli visata. o paukštelis čirškia tik tada kuomet nebeišgali. diena dar galėjo tuščiu žvilgsniu žiūrėt į erdvę, bučiuot mažiausius pasaulio stebuklus ir vykdyt pelenės pareigas. galės ir po pikčiausios nakties eit į viešumą. visada eina. tik dar labiau pajuosta. pajuosi ir tu, nieko neturėdama. net savęs. nes viską atiduodi kitiems. susidaiktini. imkit, pasiauskit, žiūrėsiu tuščiu žvilgsniu. juk jums to reik ne man. juk visur žvėriški instinktai, draugystės ir kitokie menkniekiai.
o kodėl kabaruot ant siūlų lieku aš? kodėl ant kalno šaukiu pilnatį, nes ji viena man likus?
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą