žiema baigės mūsų kieme. neskubėdama iš spintos kabinu kailius, juodžiausius paltus ir dedu į namų gilumą. ryškiausios spalvos pildo jų vietas. raudonas paltas, kuriame šį pavasarį, deja pradėjau skęsti, sumažėjus iki minimalumo, violetini gaurai, kutenantys mano ir jūsų nosis. sudėjus stebiu savo akių raineles. pasikeitė, mielosios. pašviesėjo, rūpesčiai prasisklaidė, bent jau šiomis dienomis. audiniai krentantys ant mano kūno priverčia sutelkti dėmesį į liemenį ir gerti vyną pietums, žinoma raudoną, mojuojant gretimam ir tokiam žaviam staleliui. išėjus iš vienos trajektorijos, galiu kvėpuoti, tačiau į ją vėl grįšiu, girdėsiu tai, ko jokio purviniausia siela nenori girdėt. o gal tik manoji to negali pakęst. vis dar ginu savo teritorijas ir žmones, nesvarbu, jog akimis užkliuvus už jų siluetų, kojos pačios perveda mane į kitą gatvės pusę, arba galva nusvyra žemyn, apsimetanti kad nieko nemato.
peržengiau tą rūpesčio ribą. moju jai rankytėmis. juk lygiai 4. o tik dabar helio balionai kyla į viršų, su mano lūpų žymėm ant jų. sapnuokite, trokškite, prisiminkite. aš judu toliau, įsikibus į naujus veikėjus, kurių nebijau kankinti.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą