buvau pamiršus ką reiškia sėdėt tirštoje minioje žmonių ir šypsotis, natūraliai, nes pati noriu būt, noriu šokt, tyliai niūniuot. jaučiu akis, deginančias mano kaklo odą, tačiau vaidinu nematanti viso to. juk sutapimų nebūna? bent taip sako žmonės. motociklo variklis, džiazas ir tas velniškas žvilgsnis, seniai taip nebuvo. bet tebūnie slėpynės. bijau lengvų pradžių, todėl braukau atitirpusį krantą savo mažais piršteliais, kol nuo šalčio suskirsta rankos, o taip norėjau nuotykių, šiandiena, tik laikas labai paikas.
nesuvokiau kiek laiko jau ištirpo, negaliu ir pajaust, negalėjau, niekas neleido. kuomet už rankelės vedė, atsisukt draudė. aš ir nenorėjau, ar kas nors nori suvokt visus mazgus su besibaigančiomis pabaigomis? šiuo atveju purčiausi pati to, tik, gaila, laikrodukui tai bemaž nerūpėjo. 117. o gyti, deja, dabar pradėjau. baisu, jog dar prireiks dvigubai daugiau. dar labiau bijau pabust vieną dieną ir nieko nebejaust. atmerkt šaltas pilkas akis ir nesuvokt visko prasmės. nustot būt kovotoja.
mano ginklai dar drasko nugaros odą, primindami apie savo egzistavimą, primindami galimybes. be tikimybių
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą