žiūrėt į žvaigždėtas skraistes, įvairius scenarijus. suko mano galvelę. į visas puses. tiek paliko!!! juk aš pati įvairiose dimensijose viską atsukinėjau ir pančiojausi. galėjau matyt iš šono, scenoje, eilinį kartą. aktoriai geriau vaidiną mano gyvenimą nei aš pati. tačiau taip paliest - niekad nepalietė. todėl svaigsta galva, ne, ne vien nuo vyno. svaigsta taip, kad kabinuos į parankę ir sugebu pamest savo kurpaitę. bet, ak, pati ir keliuosi. tada kalbame apie gyvenimo pasirinkimus. kokie mes sudaužyti, o vienas kito nesuklijuosim, susivokę, jog tai niekur neveda, suklegenam/u. trūkt už vadžių, vėl iš pradžių.
bėgu bėgu bėgu, bet vejasi: aktoriai, istorijos, knygos. užsimaunu sportbačius ir išeinu pavaikščiot į lietų. mano minčių spiečius lekia paskui mane. trūkinėju. o savo paukšteliui, tikiuosi, suteiksiu geresnį, pilnesnį pasaulį. laimingą pabaigą gyvenimo dovanai, esybei.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą