žiūrėjau savo gyvenimo filmą, šiandieną. vėl ir vėl. atsukinėjau kadrus ir negalėjau nesišypsot, tapo gera gera. o tada? grojaraštis. gal aš tik trokštu, meldžiu tokios filmų pabaigos. nebūna identiškų pabaigų. ir klausaus naivios muzikos, visiškai man svetimos (nors dabar jau ir manosios ten įlindo, juokingai atrodo, ne vietoj) . darau tai tik dėl vienos priežasties. įlist į kito batus, apsimuturiuot tos butybės natomis, matyt dalį vidaus. visišką priešgyną manajam. bent jau tuo nuoširdžiai džiaugiuos. pažįstų mažą dalelę. jaučių kitą pusę. kaip dėl kitos?ne mano filmas, nepamiršk.
aplamai. buvau kapinėlėse ir palaidojau dar vieną gabalėlį savojo dangaus. žemė buvo drėgna nuo varvančio lietaus, o oras kvepėjo pavasariu. klegėjo pasaulis, dainuodamas už manąją auką šiame žiauriame pasaulyje. tokiems mitiniams paukščiams kaip aš. giesmes gesinu įsigrūsdama gabalą vatos sau į gerklę. veidą plauna lietus, tas pats, kuris trukdo mano pašvaistėm žybtelt MANO spot'e. MANO ir nieko kito. vidurnaktyje bangos nurimsta, jei nežinojote. baimės jausmas per daug nepažįstamas, kad vengčiau naktį tokių vietų viena. visko užmušt nesugebėtumėm nei vienas. tas pats ir su mano savybėm. laidoju po Murakamiais, teatro bilietais, Camiu, Kantais, Baricco, viskas išmėtyta ant žemės, o jos nagais išlipa.
karo laukas ir aš. reik suspėt sau padavinėt šovinius. eime paklausyt svetimos muzikos. ir rodykime savo netikras puses. nuslėpdami vidaus visumą. mylės tik iliuziją.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą