galvoje sproginėja burbuliukai, taip lengva, jog neimsiu sąsiuvinių į savo rankeles, nekankinsiu savęs, kitų. gal net neisiu, nelabai rūpi. lupinėjuosi laką, norisi, jog liktu grublėtas paviršius. neįsivaizduojate, kaip mano kūnas šiandiena nutirpo, vyzdžiai patrigubėjo, kuomet pamačiau savo praeities šmėklą, sustojant prie manųjų rožių, galvojau, mirsiu. tačiau pasivaideno. nors ir tyliai svajojau, kūriau planus, kas būtų, jei tai būtų mano vaiduoklis.. stovėjau, saulė švietė ir dovanojau šypseną už centus, bet buvo taip tuščia. prisipažinsiu, bendraut su vyriškos lyties atstovais visada teikė per daug malonumo, nemoku kitaip. tik šįsyk skaičiavau sekundes likusias. o jų liko dulkės. šaunam šampaną ir geriam godžiais gurkšniais. nes jį galiu imti godžiai ir nežiūrėt ar kitiems užteks.
viliuos, kad nesapnuoja jokie vaiduokliai ir buvę žaislai mano veido, viliuos, jog dovanotos gėlės rodys meilę,o santykiai bus tikri.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą