kažkada buvo skaitytas straipsnis: apie protingas moteris, kurios dažniau vartoja alkoholį nei likusios. svarsčiau, kam žavioms ir nesiskundžiančioms smegenų panaudojimu reikalingas svaigalų kiekis kraujyje. tada ėmė spaust tam tikra našta ir imdama vyno butelį/ stovėdama prie kasos su tortu sau ir raudonu, iki raukymosi sausu vyno buteliu viską suvokiau. dievaži, ne protingiausia, nesu išmintingiausia ar kokia kitokia. bet suvokimas kasdien baladoja savo rankytėmis į mano duris. užsimerkus žiūriu kaip posūkis rodo ne kairią švieselę.. pati, nuo naujų metų kabinausi į kitų asmenų alsavimą. kibau, bučiavau, glaudžiausi, o viskas buvo taip tuščia. tebėra. edgaras, giedrius, gyčiai, justai, algirdas, mantvydas, marius, vytautas... visi vardai susiliejo į vieną asmenį. bėgantį. prisijaukinantį. vėl bėgantį. sėdžiu, suleidus dantis sau į kelį, pavargo akelės nuo dažų kiekio, norėdama įtikti jums. veiksmažodžiai nedera, gramatika pabirus, bet visai nenoriu nieko keist. noriu išlošt sėkmę savo gyvenime.
marių laikas jau lipa man per pirštų keteras. centus dalinu kitiems, o pati lieku prie geldų. ne tik dvasinių. nieko nejaučiu. apatiškumą. man net nebeskauda, žinot. aš tik noriu izoliuotis. ir jaust ne tik šleikštulį savo lūpose, ne tik kūniškais geismais gesinti supuvusį vidų. bet tokią kainą už visko pamiršimą. tokia kainą už širdies išplėšimą.
tegu greičiau mane tai pražudo, nes šlykštu žiūrėt į veidrodį ir matyt tuštumą.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą