raudonais apdarais apsitaisęs berniūkštis, džiūgaujantis prabėgo, sujudino mane. visą. kodėl nebuvau plačios šypsenos ar dėmesio reikalaujanti fėja. tyli, nieko neprašanti, tamsiai mėlynų akių mergaitė. mėgusi kalbėt su akmenėliais ir skruzdelytėm. kurt planus, kaip rinks riešutus, juos parduos ir atidarys kačiukų prieglauda. mintis pasilaikanti sau, dėjusi į dėžutę. o tuomet, paaugus, dėžutę atverdavau išleist pyktį. manipuliuodavau tokiais pat mažulyčiais padarėliais, galų gale imdavausi peštynių. vėliau eilinė tyla. pritapau. tada išsišokau ir kentėjau už tai. kiekvieną dieną. akys šviesėjo, siela tamsėjo. atvertus naują lapą, įžengus pro naujas, nematytas duris patekau ten, kur niekas manęs nepažinojo. prisitaikiau vėl. sakiau ką norėjo girdėt. atrodė, kad nebuvau tada laimingą. bet aaak. mano skrynelė puikiai buvo prisitvirtinus. buvo lengva net nemąstyt. norėjau būt priimta. nesvarbu kokia. jei manęs nesupras - būsiu kitu. ir buvau. dar ir dabar kaskart esu. kandi, užgauli, o likus griaužiu už kiekvieną žodį. negražų.
man taip gaila nuo pat mažumės susigadinusios mergaitės. kodėl ji negalėjo būt kaip kiti vaikai.
dabar rišu ilgus tamsius plaukus į uodegą, kartais dažau žydrai pilkas akis ir vairą sugniaužiu stipriau, kuomet pradedu mąstyt. išjunk. nereik niekam filosofų šiais laikais. su kitokiomis utopijomis. nebesistenk keist pasaulio. nė karto nepavyko.
geriau lik kalčiausia kitų santykiuose. galės sakyt, kad tu viską sugadinai, o ne jų pasaulis buvo be pamato. puikiai tinkantis vaidmuo. griovėja, įsimaišytoja. viską griaunanti jėga. blogis - Renata.
tas blogis užsimerkęs dainuoja ir šoka pamiršęs viską aplink. bent vakar taip elgiausi. jaučiausi laisva. nuo savęs.
o didžiausias noras? kada nors atskleisiu, dabar tiksint rodyklėm užsimerkus kartoju jį. bus matyt ar išsipildys. ar aš tikrai tokia.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą