tulpės nuleidusios galvas stebi mane. net galiu justi pašaipų ( įsivaizduojamą ) žvilgsnį mano pusėje. ak. priimu jas, o poto metu ant sėdynės ir trankau vairą. tačiau juk manasis saulės spindulėlis smūgių nenusipelnė. BET jis apčiuopiamas, o savęs mušti, už žmonėms suteikiamas viltis, negaliu. nepavyksta, štai kodėl.
" tai kaip tau sekas? " - nuostabiai: skaudinu prie ko prisiliečiu, vėl esu ledas, nieko nejaučiu, lygiai taip pat kaip žmonėms būna sergant sloga. negali just skonio. aš negaliu patirt net mažiausios simpatijos. be abejo, juoktis užvertus galvą pavyksta, lygiai taip pat sugebu tuščiai bučiuot ir žadėt. bet tik tiek. žavėjimosi dulkės išsisklaidė, matau viską racionaliai, širdelė pasiėmė atostogas vėl. viliuosi - ne artimiausiems 18 metų.
didžiausia baimė? - jūs visi ją žinot. o štai man ji alsuoja į nugarą ir žada apkabint. todėl, po truputėlį iškelsiu baltą vėliavą ir imsiu lengviausią variantą. svarbu kiti laimingi, pati pakentėsiu.
taip ir gyvenu, mama. o muzika skamba
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą