mano džiazas apsiveja svetimosios rankas. tuomet suvokiu, jog išsprūdo dar vienas gabalėlis užlaikyto ir slėpto. pasiglemžė, viliuos, pati to nesuvokdama, nes kitaip venomis tekės dar labiau sutirštėjęs kraujas nuo pagiežos skonio burnoje. to kūrinio nebegalėsiu klausytis, nebegalėsiu skęsti ramumoje, prieš akis iškils vaizdas, iš šono, kaip bėga į ...
sapnai lygiai tokie pat atakuoja mano vidų, ramybę. tiksliau, pasąmonė mėto durklus, kad dar labiau viską apsunkintų: nakties vidurys, staigus pabudimas ir siaubinga baimė, tikėjimas, kad sapnuoji, o tada suvokimas - kasnakt kartojasi ta pati pasakėčia. vėl ir vėl ir vėl. o tu tamsoje visiškai viena, rankos dreba ir nežinai ką daryt. galiausiai po baimės sesijų ir nepakeliamo tuštumo jausmo krenti į besvorį miegą. jei pasiseka. jei nepradedi mąstyt apie jų reikšmes, išmestų kortų kalades, per didelių dalykų žinojimą.
JEI.
lėtai nustosiu barstyti saulės spindulius ant jūsų pečių. ne aš esu saulė, kuri turi padėti jums augti. ne aš turiu priversti jus juoktis ir mylėt gyvenimą. turiu save juokint, mylėt ir žadėt tolius, verst kalnus. ne jums, ne dėl jūsų, nesvarbu kaip aš to noriu.
nustok gėles sodinti ten, kur niekas jų laistyt net neketina, mieloji.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą