galiausiai prajuokina iki negalėjimo. prisipildau kikenimo ir springstu. nežinau kiek ta pasaka truks, bet kažkodėl jaučiu, kad esant mano norui ir pabarsčius mažų pastangų, viskas gali trukti ilgai ilgai. todėl spardausi ir spyriojuosi, nes kitaip žinau - nepavyks.
nesitikėjau. nebesitikėjau. įstrigau į duobę ir maniau, kad virvės neįmes. juk taip ilgai joje gulėjau, kaulai ir visas kūnas sustabarėjo, maniau, aš liksiu ir supūsiu. savo mažoj juodoj kamarėlėj. bet rodos neleis. griebia už pakarpos ir tempia tempia tempia. užsidengiu akis ir šiluma pasklinda po mano kūną.gal atitirpdys užšalusį žvėrelį, kuris iš po žiemos vėl pradės lakstyti ir klegėti. net nebebus uždarytas savo narvelyje. juk bepročiai neuždarinėja. atverdinėja.
o mes tokie. pagaliau jaučiuosi gyva. po šitiek laiko.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą