ima ir ateina suvokimas. neįtikėtinai aiškus - turi nesuskaičiuojamą galybę saulės spindulių. keisčiausiais pavidalais. ir kiekvieną kartą, žengiant jais, minant jų šešėlius, pėdas, ima ir pasiseka. nusišypso fortūna taip stipriai, kad , rodos, įvyksta neįmanomi dalykai. geriau ir nebus. bet juk būna. kiekvieną sykį.
nesvarbu,jog būdama idealiste mane siaubingai apkapojo, nuplėšdami gabalais senąją žmogysta, esu dar labiau auganti nauja (savo ?) versija, traukianti žmones ir nenutrūkstamai surišta su kitais. abejoju viskuo, laikinumu, bet paleidus, kažkokiu būdu, daug dalykų sugrįžta. gražiai, atnešdami šypsena lūpų kampučiuose. švyčiu. neneigsiu - gaila, kad nuvyliau katinėlį, kurį ilgai jaukinausi kaip dar vieną šviesulį, tačiau negalima visiems žinot tiesos, ji plinta kaip virusas, galų gale baisu, kad visi ją išvys. nereikia, ji, kartais, gali pražudyti pasaulį. sulygint su žemėmis, o aš nenoriu būti svieto lygintoja.
apkabinu sugrįžusias, laiminga už pasilikusius, dėkinga egzistavusiems. taip atrandant naujas tiesas, viliuos, atrasiu jėgų pakeisti pasaulį. bent jau savąjį.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą