o tada sekė naktis. savo juodais nagais kabinosi į nugarą, užpildydama žingsnius sunkiu tirštumu. nebūties. rodės, įmanoma toje naktyje paskęst ir nebeišplaukti, amžiams. visgi liūdniausia tai, kad juoda bedugnė manęs negąsdino, svetimų žingsnių nebijojau, tik suėmiau tvirčiau kvepalų flakonėlį, užleisdama vietos lašeliui adrenalino. bijojau prie štai buvusios akinamos šviesos ir viešų erdvių sulaukėjimo. kaip spjaudosi, grasina ir rodo gyvuliškumą, manau, net tokio žodžio neverti tie padarai. gyvūnai,daugeliu atveju, yra humaniškesni nei tokie žmonės. mes sulaukėjame. minutėmis, kuomet pajuntame stipresnio gėrimo skonį ant savo lūpų ar esame apimti pykčio, noro keršyti. skirtumas tas, jog vieni grįžta į mąstančios, žmogiškos būtybės pavidalą, o kiti? - lieka užstrigę savo sulaukėjusiame pasaulyje. kur jaučiasi didvyriai, kalnų vertėjai. juk nesvarbu, jog verčiame tik savo menkutes vertybes, tikėjimą pasaulio išgelbėjimu. mes karaliai, po mūsų nors ir tvanas. išdaužysiu snukius ir užsikabinsiu sau medalį.
aš priklausau tiems padarams lygiai taip pat. manasis narvas gal kitokiu pavidalu nuvaro į kampą ar grandinė truputėlį kitaip prispaudžia kaklo linkius. bet esu sulaukėjęs veikėjas. urbanizuotame pasaulyje. veikėjas, kuris bando kovot su savimi, savo vidiniais herojais. sunkiai priimu prieštaringas puses, nes norėčiau būt tik gera, atiduot viską, skleist gėrį ir meilę. bet pamirštu. esu lygiai toks pat kipšas. pakišantis (siaubingai griaunantis) koją. ir net nebandžiau su jais, ABIEM, susidraugauti. lepinau tik gėrį, pamiršdama, kad jame kartais slypi dar didesnės juodos skylės. tad taisau savo klaidas. kol neatėjo eilinis užtemimas.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą