į juodą dubenį ima kapsėti miego valandos. kartu su sapnais ir visom abejonėm. iš tiesų, miego ten kruopelytės - abejonės ima viršų ir pildo indą iki pat kraštų. vos galiu panešt, neišlaisčius. visgi, puikiai suvokiam - lašai seka paskui mano pėdas. tam tikras bagažas, lyg šešėlis man už nugaros. varva, neleidžia atsikratyt. užgyvenau, niekas nevertė. per jauna įvertint galimas žalas. na, o kas dabar? savo žydrais ornamentais išmargintas akis merkiu pagal melodijų sąskambius ir nuoširdžiai sėdžiu labirinto viduryje. kažkokiu būdu sugebėjau užklysti ten. vieną iš vakarų. barstomus pelenus, jog nepasiklysčiau, nuplovė lietus iš giedro dangaus. nes dažniausiai taip ir būna. giedra, o tada staigus lietus. bent jau mano pasaulyje tokie orai gyvena ilgiau nei visi likusieji. tad sėdžiu nesusigaudanti kas vyksta, o ieškoti išėjimų ir laimingų pabaigų nežinau ar verta. po truputėlį, pagaliau, išaugu iš pasakų, jausmus pakeičia protas ir dar vienas apgalvotas ėjimas pavyksta. arba ne. mažoji matematikė meilės reikaluose. o šaltus guolius keičiu karšta arbata. tik ne žalia.


aš net nežinau ar turėčiau didžiuotis tuo. bet jei yra pragaras - keliausi pati pirmoji. nebesvarbu, kiek gerų darbų padarau per dieną. ėjimai padaryti. geriausiai degt vienai, nei skandint liepsnose geruosius. negadinsiu brangakmenių.