žvalgiausi po senas kibernetines erdves ir savuosius archyvus. šalinau užsilikusius nereikalingus trupinius iš savo trumpai ilgo gyvenimo. ir užtikau vieną iš jų. laikau savo kibirkštėlę pirmą kartą ant rankų, atrodau laiminga iki skausmo. o tiesa? iki skausmo liūdna. plėšė tiesa gerklę ir nežinojau kaip išgyvensiu. maniau - galas. supras, klausinės, aš negalėsiu atsakyti.bet niekas nesuprato. puiki kaukė užklojanti visus veido vingius. dabar atrodo, kad to net nebuvo. o jei ir vyko - praeitame gyvenime.

labai daug dalykų liko nesuprastų, neužverstų. tiesiog pavyksta tyliai sėdėt ir žiūrėt į viską kas vyksta aplink mane. galbūt apsimetu, net pati nebežinau. įnoriai drasko mane iš vidaus, bet moralės normos, vienintelės, deja, laiko už virvelių. negaliu pasileist. dar ne laikas.