nutilus svetimiems garsams atsisėdu ant lovos krašto su vienais apatiniais ir bandau sugaudyt savo mintis, prigriebt už kojų ramybę ir parsitempt ją į savo pasaulį. kad lengviau kvėpuot taptų. juk kartas nuo karto pradėjau pamiršt... dar juokingiau, jog aš siaubingai pasiilgau didžiausio kvailio mano gyvenime. nes visad buvo kažkoks pamatas sujauktame gyvenime. kad ir kiek keisdavosi veikėjai, nes liūdesys sklandė būnant vienai, jis buvo šalia ir jaučiaus tvirtai. dabar esu tvirta kaip niekad, bet dievaži - pritrūksta kartais žaliaakio, kuris kūrė harmoniją aplink mano chaosą. viliuos, kad jis vis dar toks, nes aš likau savosios  išnara. net garbanos sukas į priešingą pusę. bet bus matyt. laikau pirštelius. be suvulgarėjimo toks pat.


nusimečiau naštą ir juokėmės iš to. kad būčiau žinojus,


*mano norų šulinys susitraukė iki saujos*