drėgni plaukai prilipę prie mano kūno neleidžia užmigti. vandens lašai neskubėdami palieka žymes ant kilimo, varvėdami iš rusvųjų. kažkaip nieko nesuvokiu. prisidengus mažais audinio gabalėliais stūksau ir stengiuosi išmastyti visus atsakymus, o galbūt visas priežastis kodėl būtent viskas susiklojo į tokius klodus. berods, esu neįtikėtinai laiminga. mano nusvirusieji lūpų kampučiai truputėlį pasitaisė iš liūdniausios padėties. kaip nepasitaisys, kuomet visa išsišiepus lakstau po šitą pasaulį. akys žybsi, nes kažkodėl (beveik) velniškai sekasi. be abejo, kuriozai priverčia klykti iš juoko, nes nu c'mon kam taip būna, bet tiek galimybių ir tiek potencialo šiuo metu manajame gyvenime, kad galiu plyšaut tik iš džiaugsmo. žinoma, baisu, jei pravėrus savo burną ir pareiškus tai garsiai visi sėkmės drugiai išsilakstys arba sudegs ryškioje šviesoje, bet et, kas bus - tas. net rytais pabudus užčiuopiu savo šypseną. skirta visam pasauliui, o galbūt tik sau.
šiandien vedžiosiu uodegėles viršutiniame voke, tiesinsiu nepaklusnias garbanas ir leisiu rūbų klostėms apglėbti mano kūną. net (galbūt) truputėlį pažaisiu. viskas po truputėlį išsenka. lygiai taip pat kaip saulėtos dienos. bet laikas sužais ir sustatys. kaip reikia.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą