braukiant per geltonus žiedlapius, kurie puošia mano netvarkingą urvą, suvokiu kaip viskas ne savo vietose. lentynos ištaršytos, tos vidinės. tad vaikščiojimas po parodas primena tik tai, jog iš manęs teliko skeletas. kažko, kas buvo ryšku, gyva ir be proto tikra. net gebėjimas skleist savo mintis rašant su kiekviena diena pilkėja ir blunka. jaučiu - galiausiai nebeliks nei vieno krislelio, nebemokėsiu išreikšt jokia forma savęs. tada, tikriausiai, beliks visiškai save susinaikinti. metaforiškai. (?). nes koks tikslas būt, jei niekada net menkiausiomis ir trumpiausiomis akimirkomis nepavyksta išleist į pasaulį kas slegia/džiugina ar tiesiog tampa reikalinga išliet.

šiuo metu labiausiai trokštu būt silpna. iki neįmanomų galimybių. kad kažkas saugotų ir leistų jaustis bejėge. jaučiu kaip sprendžiant viskas plėšos į skutelius. turiu sugniaužt rankas ir kalbėtis. su visais, kurie lenda į manąją erdvę, nori sužinot kodėl aš viena, ko trokštu...  ir kalbuosi, bandydama įtikinti, kad šita terapija man padės. reikalinga ši forma. o tiesa? reikalinga materija/siena/būtybė už kurios galėsiu būt silpna. nes šiuo metu noriu gerai išliet visą liūdesį ašarų pavidalu. bet nepavyksta. neleidžiu sau šitos prabangos. nežinau ar nusipelniau.

aš tokia sudužus. turiu iš naujo kažkaip įleist šaknis, kad galėčiau augt, kol galiausiai galėsiu bent akimirka būt silpna. viliuos, kitų ruduo turi bent kruopelę saulės.