lyginu savo kūno odą jausdama šiluma pirštų galiukuose. esu varoma arbatomis ir didesnėmis kofeino dozėmis nei mano skonio receptoriai yra pratę ragauti. knygų puslapiai lieka nepraverti, nes sekundžių tam nebelieka. atsiradus laisvesniems laiko tarpams noriu tik.. nežinau. griebiu dar vieną puodelį ir sėdėdama ant šalto cementinio gabalo žvelgiu žalumon. bandau įtikint save, jog sugebėsiu prisiverst. tomis laisvomis minutėmis įtikinėju save. o atgulus pataluos kankinuos kol nebegaliu išlaikyt žvilgsnio. tada pasiduodu miegui. už šitą tašką gyvenime noriu nusikankint iki pačio dugno. ir žinau, kad niekas nesupras to, net ir nereik.


išsakiau garsiai ko noriu, tik ne visiems. žinau - per daug. bet kada nors nebereikės savęs kankint tik dėlto, kad negaliu nieko pakeist. susitaikysiu su tuo ir bausmių nebeskirsiu. savidestrukciją pamiršiu. o iki tol? mažais žingsneliais į pragarą. sau