oda palieka mano kūną, tyliai nusileisdama ant kilimo, primindama - visur lieka žymės. didesnės ar mažesnės ir, dievaži, neįsivaizduoju ką ištverti/patirti potyriai daro mano pasauliui, man. nežinau dėl ko, bet maža dalelyte jaučiuosi įkritus į šulinį. tamsų, be kopėčių, teks jame patupėti, nes virve, kuri kabo, lipt nemoku. neee, šiuo metu (labai bijau tai garsiai ištart) esu velniškai patenkinta ir spinduliuoju džiaugsmu. tačiau kažkodėl jaučiu tam tikrus akmenis mano krepšyje, kurį turėsiu neštis į ateitį. tiesiog bijau būti suaugus. negaliu patikėt, kad vis labiau palieku savo niekados šalį ir keliauju kažkur. tiksliau, senų seniausiai palikus ją, tik bandau save įtikinti priešingai, vis dar noriu būt vaikas, kuriam nereikia pergyvent kur šis ar anas sprendimas nuves. todėl mojuoju rankomis, vartau akis ir užvertus galvą juokiuosi tol, kol paskausta pilvas. ir nemoku būt pusėtina. tik kažkodėl tai atrodo būdo bruožas, ne vaikiškumas. taip troškau juo atsikratyti, nusipurtyti, o, rodos, būtent todėl pritraukiu žmones. visada būnu 100 procentų ir nė lašo mažiau. kol nenuvilia, užtai ir degu. tik šįkart su šypsena.