akys merkiasi pasiekus laikrodžio rodyklei 8 valandą, tik šiandien jai nepasiduosiu. tiksliau sau, nes ne rodyklės priverčia mane pasinert į besvorį miegą, iš kurio nenoriu pabust. juk pramerkus akis ima vykti kvailos smulkmenos (ir ne smulkmenos) gadinančios bet kokį norą eit. veriantis skausmas su kiekvienu žingsniu, lamdytas metalas, silpnumas.


galų gale reikia sukąsti dantis ir daryt tai ką mažiausiai noriu. juk kitaip nepradės sektis. šypsena aukštyn, nuskausminamieji užgeriami vandeniu, apmaudas praryjamas, bilietai medžiojami. kartoja, kad išvykus viskas tampa geriau. kažkodėl mažiausiai pasiteisino bėgimas mano gyvenime. visada bebėgdama įšoku į didesnį griovį su kitokiais veikėjais. bet visi juk tokie protingi, tiesa? išjungiu savo galvelę ir tada galim nert.

sakiau, jog esu labiau pasiutus nei jums yra tekę matyti?