susiveržiu ryškiai mėlynus raištelius, užsimetu gobtuvą, ausin įsikišu juosvas kaip ir mano vidaus būsena ausines ir?  išbėgu į pliką mišką. nes nerandu sau vietos. repas, nevaldomi plaukai ir nebežinau kas. iš tiesų. aš taip nuoširdžiai nebemoku kovoti. su savimi. štai ir vėl sėdžiu palikta (galų gale) visiškoj tyloj, o noriu tik dar labiau bėgt. tik nežinau kur. juk kiekvieną kartą mane bandant ištempt į "miestą" prasideda žodžiai : ai, pasuoju, kitą kartą, nesugebėsiu....  tiesa? norėjau vakar minti ir šokinėt, rėkiant mintinai įsikalusius žodžius kartu su kitais, net pacukais ir kiaurymėmis. bet pabijojau. drebančių rankų. tad pasavau ir žiūrėdama į lubas mąsčiau kiek visa tai tęsis. žinau, jog viską paaukočiau už kelis kavos puodelius ir visiška tylą,kurią trūkinėjančiai pertrauktų radijo bangos metalinėje dėžutėje, o vaizdas atsivertų į apšviesta mėnulio vandenį. ir nenoriu aš jokios prakeiktos romantikos. man tiesiog reikia žinot, kad turiu į kur kabintis. nes ta rudeninė melancholija su mano nesėkmėmis glemžiasi visas įmanomos šypsenas, lieka tik prigesęs veidas. o su juo - izoliuoju save dar labiau nei visiems protu suvokiama. ir braukau žmones iš savo gyvenimo.

o likusieji? gyvena savo gyvenimus.

kažkokiu būdu tuštėdama imu girdėti vis daugiau komplimentų. o gal niekada ir nebuvau pilna, tik norėjau tuo tikėt. norėjau tikėt, kad esu kitokia ir sugebėsiu kovot prieš didžiausius vėjo malūnus ir visą pasaulį. didžiuliai siekiai ir dar didesnės svajonės. juk negaliu būt pilka masė; didele širdimi ir keistais poelgiais, žinių poreikiu ir pasauliu suvokimu. keičiau žmonių požiūrius, o pati likau prie įsišaknijusių. bet jaučiu - viskas iš tiesų pilka pilka pilka. jokių spalvų. neapgausi savęs, o jei ir buvai spalvota - seniai to nebeliko. ne kartą turėjai išblukt. nebevaidink optimistės, nevadink savęs gera/bloga, neskaityk milijono naujovių ir išradimų aprašymų/mokslo pasiekimų, nurimk.


galas tikriausiai viskam ateina galas arba suvokimas. smagumų, mielieji