kad ir kaip sakytumėt, na niekaip negaliu išmest iš galvos. kiekvieną sykį vis dar tikiuosi kažko, tikiuosi draugo. gulėt kambaryje su popkornais ir tiesiog būt, persimetant keliomis frazėmis. man nebereikia švelnumo. galiu atsisakyt, be menkiausios graužaties, bet man velniškai reik. šūdas. nežinau kodėl prisileidžiu, turėjau pasimokyti.

niekuomet.' mes buvom per daug. mes niekada nebuvom.' plėšau knygos puslapius, savo užrašų knygutes. diena juokiausi, vakare noriu daužyti daiktus. pasitenkinu visų atsiminimų plėšymu. džiaugiausi savaitgaliu dabar pykstu. nes kodėl aš tokia. kokio velnio. aš jau tiek laiko be oro. noriu ištrinti menkiausias gijas iš savo galvos, nes tada nei lašelio nebus apmaudu. arba prasukime bent jau pusę metų į priekį, tada apsiprasiu. kaip visada.


sakiau per garsiai, visada taip. kitaip nemoku. o labai gaila.

apsimesiu, kad ką tik neišsiliejau ir eisiu gyvent toliau savo gyvenimo su plačia šypsena. niekam juodas vidus nerūpi. tad apsimetu, kad esu saulėta mergaitė