mano pabėgimas galų gale baigėsi. savo pataluose vartausi ir baisiai, siaubingai nenoriu grįžti į realybę, kurioje daug pareigų ir dar daugiau liūdesio, priklausančio ne nuo manęs. baigėsi naktinės kelionės kalbant pusiau gestų kalba ir žinant, jog galiu gaut tiek daug, jei tik norėsiu ir rankele mostelėsiu. pagaliau atėjo suvokimas, kas mano pasauliui yra nuodingiausia. ne visi žmonės elgiasi taip kaip tu su jais, kiekvienas žiūri savęs, supantys asmenys nėra tokie, kokie turėtų būti. o tai liūdniausia. pati surinkau tokį žmonių ratą, atpjoviau likusius su didžiausiais ašmenimis. liko žaizdos, bet džiaugiausi, kad po truputėlį atsirinkinėju, o juk galų gale žaizdos užgyja, lieka tik randai, atsiminimų ir nuotraukų pavidalu, lyg priminimas, jog buvo tie žmonės mano gyvenime. bet pasirodo, jog galbūt per daug tikėjausi gėrio iš likusių. galbūt reikėtų likti beveik vienai šitame bepročių pasaulyje, tada bent jau žinosiu tiesą, nesijausiu kiekvienąkart įskaudinta iki mažiausių ląstelių ir nusivylusi taip kaip niekas neturėtų nusivilti. iki tol, kol sutiksiu, jei sutiksiu, tokius kokie ir turėtų supti. kokių reikėtų mano nuodų pasaulėlyje. kurie niekuomet nežadėtų ko negalėtų ištesėti, nesakytų ko iš tiesų nemanytų.