tikriausiai stebuklingu būdu atsiradau iš kokio nors Urano arba Neptūno. nelabai didelis, žydrai pilkų (didelių) akių ateivis. mąstymas, įsitikinimai, norai, kone viskas kertas su visuomene, draugais, brangiais ir visai svetimais žmonėmis.
plaukioju paviršiuje, nors turėčiau dėlioti žingsnius ant žemės. neneigiu jūsų žodžiu: patyliu, o mintyse įsivaizduoju pagal save tas situacijas. kaip mano pasaulyje būtų. juokaudami sako, kad aš darytoja. bet net nežino, kiek kartų viską esu permąsčius ir suplanavus kol padarau. neleidžiu sau pult beatodairiškai. nes tuomet nukenčiu ir susižaloju iki pat geluonių. bet kartais, KARTAIS tai darau specialiai, nes skausmas primena - esu gyva. tad pabučiuosiu, net jei ir paskutinį kartą. o tada dar nežengsiu per namų slenkstį. pasėdėsiu ant sūpynių, stebint pilnatį tarp keistai tobulų debesų ir palauksiu dar truputėlį. kol audros galvoje atslūgs.




ir taip,kava mane nuramina. lygiai taip pat kaip važinėjimas lyjant lietui. arba juokas. ir galiu pabėgt iš jūsų gyvenimo, jei per daug skaudės arba, jei pasieksit tą ribą, kada mano atlaidumas ir visko primiršimas neatlaikys. kartais iš niekur nieko tyliai vėl sugrįšiu. kai labai supyksiu - akys prisipildys ašarų. tiesiog mano organizmas taip reaguoja į neigiamas emocijas, įniršimą. tikiu, kad visi gali turėt ne vieną šansą, kol ta privilegija nesinaudoja taip kaip neturėtų.
ir tai tik mažos detalės didžiuliame paveiksle.