namų su savo chaosu, mažomis betvarkėmis ir knygom numėtytomis grindimis. kai po darbo, galbūt jau senų seniausiai po vidurnakčio, prieš pat aušrą, nusimetus savo varno juodumo blakstienas šmurkštelėčiau į lovą, tavąją. duotum bučkį ir galėčiau saldžiai sapnuot kelias valandas tavo rankų verpete. o tada kiltum į darbą, o aš? - krimsti mokslų, arba daryčiau mažas nuodėmes ir vietoj jų vartyčiausi taviškėje. gal būtų visai kitaip. miegotume savosiose ir būtume butiokai. ir tai man tiktų. aš mėgstu tylą ir manoji erdvė man būtina. svajot. nes kitaip - negalėčiau išgyventi šitame suskeldėjusiame pasaulyje. kurį pati puikiai draskau ir skriaudžiu. ne mažiau nei jūs. žinau tai. bet. be svajonių ir įsivaizdavimų sunkiai ištveriu. namuose be tylos, kartais, klykiu. ant jų visų. nes vidiniai žvėreliai drasko mane. ir cypauja. tuomet nebegaliu kentėt. o kartais nuo triukšmo ašaroja akys. todėl tyla vertinu galbūt per smarkiai. o galbūt ją vertinu tik todėl, kad mano vidus retai su ja susitinka.

žinau,kad sukčiausi virtuvėje ir šokčiau svetainėje. kilnočiau kojas su ausinukais ir dainuočiau duše. tikiuosi, ne per garsiai. kuomet viskas tampa po truputėlį ranka pasiekiama, aš nebegaliu patikėti tuo. atrodo per daug nerealu. vienas, didžiausias punktas yra. kitas +- gali tuoj būt. tada reikės palaukt mėnesio ir galbūt, velniop, nebelauksiu vasaros ir skrisiu. tik baisu, kad reiks kompaniono, viena nepajėgsiu. bet turi ir man sektis.

aš nenoriu statusų, nenoriu saldėsių. reik miego su daug bučkių rytais, kavos su pienu ir žinojimu. kad aš esu pakeliama.