pikta. velniškai. žvėrys, mintys, planai, prisiminimai ir norai susiplakė galvoje ir drasko kiekvieną kūno ląstelę. skausmai, galvos svaigimai ir pasiutimas. duženas sušluoju ir išmetu lyg niekur nieko. iškrito iš rankų juk. visiems užtenka tokių paaiškinimų. užtenka pasakyt, jog nežinau ir atsikabina. bet gana. gana šiuo metu šypsotis, kai vienintelis dalykas ką noriu daryti tai klykti. rankos dreba ir nebegaliu pateisint nei vieno elgesio. nužmogėjimai. mano ir jūsų. kiekvienas kaulelis po truputėlį virsta akmeniu, kuris mane skandina į tirštą tamsą. kiekvieną sykį panėrus į ją vis sunkiau išnert. nes kam kovot. žinau, tokiu mąstymu tik dar labiau savo likusius saulės spindulėlius dusinu, bet ar aš noriu jų savo gyvenime, ar verta? kas iš tos besišypsančios būtybės. įkąsk, sutrypk. juk ji šypsos, vadinasi galiu ramiai miegot. galiu žaisti, galiu meluoti, galiu ką noriu tą daryt. ji šypsos.

esu nepakeliama. nesvarbu ką daryčiau, ko norėčiau, kiek duočiau. esu nepakeliama. jums. sau. nemylėdama savęs kitus myliu per daug ir per stipriai, teisinu ir giriu, juodulius slepiu ir apsimetu, jog aš kalta. kad aš blogis. tikiu per daug.

per daug atiduodu.

galų gale guliu išsibarsčius ant grindų ir neturiu jėgų nusigaut iki lovos, keliuosi tik todėl, nes nenoriu matyt tų susirūpinusių žvilgsnių iš savo kraujo ryšių. todėl mašinoje galiu prasėdėt valandas ir žiūrėt į vieną tašką. šąlant, tyloje, nes tada jie neklausinės. galvos, jog man viskas puikiai sekas. galės kalbėt kokia protinga, graži, žavi ir nuostabi esu. o aš tik pūsiu. ir niekas to nepastebės.