grįžtu prie senų pavidalų, vario garbanas keičia šokoladinės, bet kažkodėl netampu mergaičiuke, buvusią prieš metus.seni pažįstami, pernai vadinti draugais, susvetimėja iki pat akių vartymų, žinau, bėda manyje, ne juose. bet valandos prailgsta iki dienų ir laukiu sekundžių kuomet mausiu iš jų pilkšvų dėžučių į savo triukšmo ir isterijų irštvą. lūpas nusikramtau ir kvėpuoju taip giliai, jog plaučiai ima dilgčiot. arba save taip apgaudinėju, nes nenoriu pratrūkt. o eit neturiu kur. pinigai po trupinėli dingsta ir tenka sėdėti beprotnamyje, trūkinėjant mano neuronams iš lėto, o būgnelius skriaudžiant iš ausinių klykiančia muzika. kol galva plyšta. vis geriau nei girdėt isteriją keliančius balso tembrus. (?)

pamečiau ramybę, su savo vasara. noriu įsiutį  išlieti ten, kur reikėtų lieti meilę.. per daug prisikaupę pykčio ir liūdesio. arba jį išliesiu tam tikromis (tikriausiai netinkančiomis) formomis, arba jis sunaikins užsilikusius gerus bruožus, o jų, deja, ne tiek ir daug. rūpestį kitais, tikėjimą būtybėmis, vadinamais žmonėmis, iš lėto glamžau, netrukus turėčiau ir mesti šiukšledėžėn.

juokinga, nes suradus ramybę puikiai laikausi, o štai pyktyje - man būtina. nesuvokiat to, dar geriau. neverta visko žinot, jei esat trumpas svečias, o pastaruoju metu aš pati jaučiuosi tik greit dingsiantis praeivis.

vilkai staugia, katės drasko, o akys tuštėja.