su pareigom galvoje pridygo dar daugiau minčių, trukdančių eiti taip lyg nerūpėtų ( nes nebūsiu ta, kuriai IŠ TIESŲ bus nusispjaut į viską, dar neperdegiau taip smarkiai). artimųjų elgesys primena mažiausius žmogeliukus, o tai tik dar labiau kelia baimę mano pasaulyje, kuriame labai stipriai nenoriu būti mama, tų tikrųjų. užtenka aplink gyvenančių. ir net nežinau kodėl, bet man nusibodo augint gėlės ten, kur kiekvieną sykį kas nors sutrypia, žino, jog vėl sėsiu, vėl rūpinsiuosi. kas, jei tampa iki gyvo kaklo jausti nuoskaudas ir kaltę už vieną mažą klaidytę, kas, jei ketinu viską pati išraut ir nusidraskyt šaknis nuo savo kojų, nesvarbu kaip ir kiek skaudėtų, jei niekas neketina įvertint mano prižiūrimo ir puoselėjimo sodelio?  atrado, tuoj sprogs makaulė ir viską ištaškys aplinkui. didžiausias priešas - mintys. apsiveja, tada vėl grįžtu ir vėl kerta į paširdžius, žino, kur neįtikėtinai skauda.

kiti nežino kaip lūpos pravertos, skleidžiamais skiemenimis griauna menkiausius spindulėlius jų pusėje. juk tau teigė vienaip, o iš tiesų prie kitų šešėlių prisigretina ir jiems antrina. telieka suspaust lūpas. ištart ne tai ką noriu pasakyt, juk kiek aš galiu būt atvira knygelė. sakiau tūkstantį ir vieną kartą, ką padarysi, kištukų iš ausų be sutikimo netrauksi.

viliuosi, nesu blogis.