krebžda mintys. ir niekaip negaliu jų paleisti. šįkart pasisekė labiau - visai nejuodinančios ar smaugiančios. bet visgi. jų neišleidus/ neužrakinus į puslapius ar žybsinčius ekranus, gali imt dusinti.

ir vienas dalykas neduoda ramybės. nesvarbu kiek mokslinių straipsnių, struktūrinių formulių ir kvailų pavadinimų yra suteikta visiems veiksmams. mūsų vidaus sąmyšiui.

kuomet prabudus ryte visai nerūpi veido simetriškumas ir akių didumas. ir nebūtina išmiegot naktį laužydami vienas kitam kūno dalis. užtenka šalimais alsavimo. kuomet išdrįsti pamatyt vidinius sąmyšius ir pabaisas. jei nepasidaro baisu išvydus melancholijos pripildytus vyzdžius. darai ko norėtų kitas, negalvodamas. tiesiog imi ir padarai. o kartais - stengiesi. nesvarbu, kaip nenori, gal net purtais. bet įvykdai. ne todėl, kad prašė. todėl, kad jam taip patinka. gal nori papasakot viską kas sukas beribėje erdvėje, bet gera/ geriau patylėt, neišleidinėjus dramblių su bitėmis iš vingių. burbi, bet galų gale priimi toks koks yra. ar kibirkščiuojantis ir reikalaujantis. ar ramybės uostas ir priešgyniaujantis užsispyrėlis. ir nebijai rytojaus. lauki.

nemoku rodyt jausmų, sunku. žinau. nenoriu jausti. negaliu pakęst. kuomet negaliu valdyt ir valdytis. nes būnu pažeidžiama. nedrąsi ir raustanti. o būti pažeidžiamai man tiesiog netinka.
nemoku bučiuot esant kitiems patalpoje. sunku sakyt žodžius. nesvarbu, kad ir  žinau kuo skiriasi ta meilė nuo įsimylėjimo. nenoriu sakyt. noriu sakyt.

o galų gale, kiekvienas viską jaučiame. ir žinome. geriau nei numanome. jei nežinome - pasiklauskime šalia gulinčių ir besišypsančių būtybių. jei jūs nežinot, jos žinos.