kaip keista kuomet, spaudinėjant mygtukus ir kuriant sakinius nemielus širdžiai, sustoju. sustoju, nes  išgirstu melodiją, kažkur fone, pagal kurią mes taip trypėme. trypėme ir rėkėme, jog net buvo silpna. trypėm taip neseniai, o dabar? mano šokio kompanionė apsigaubus liūdesiu nelenda iš savojo urvelio.deja, aš neužsimarinavau ir lekiu visur ir visaip labiau nei norėčiau. kartais ir kvėpuoti imu primiršti. juk nėra tam laiko.

todėl akimirkas, kuomet galiu raižytis, sėdėti ir nieko nedaryti, imu vertint labiau už pinigus savo banko sąskaitoje. nes aš tiesiog pavargau lėkti. lekiu, nes noriu pamatyt ir prisikaupt atsiminimų kelionėse, skubu, norint rast laiko man brangiems žmonėms, skrendu, gi mokslai yra vis dar vienas iš svarbiausių dalykų mano gyvenime. noriu spėti. visur. tuomet pykčio ir nuovargio kamuolėlis kaupiasi tol, kol nebegaliu pakelt. kas tada? pykstu, daužausi ir cypiu. tik tiek dar nemato niekas. nes už viską labiau norėčiau sustot ir gyvent ilgą ramią akimirką.

be proto sunku prisipažinti, kad noriu viską sustabdyti. ir nebėgti.