aš puikiai suvokiu savo sunkumo lygį, nes visgi jį patį ir kuriu. bet negaliu nusiimti grandinių ir nusilenkti ar net tiesiog gražiai pasakyti kas mano galvelėje malasi. žinau kaip sunku, kai negali išpešti iš šalia gulinčio žmogaus nei žodžio, kuris paaiškintų visus nesusipratinus ir nesuvokimus, ką jau tokio blogo padarei. nors ką meluoju. nežinau. ir nenoriu žinoti.

todėl atsiprašau už savo tylėjimus ir uždarumą. tą tavo taip nepakeliamą tylą. tik nežinau ar kitaip moku. nes nenoriu rėkimų ir ašarų. todėl taip atsiribojama. manuoju atveju.

ir sakysiu "negražu, ar ne", "nepatiko, tiesa", nes tokia esu. ir nereikia optimizmo kauburėlių mano akyse.  nenoriu, tiesiog noriu ramybės. visokios, labiausiai vidinės. tegul aitvarai nesidrasko vėjyje.

daug nenoriu, dar daugiau nežinau.