nežinau kokiu būdu ir kieno, likimo, žmonių, atsitiktinumo ar bala žino ko, dėka atrandu vis naujus kelius ir dar didesnius žiburius savo akyse. planuoju, galbūt niekada to iš tiesų nepadarydama, galvoju. tiek daug ir taip plačiai, jog ima suktis galva, o į pilvo sieneles atsimušinėja drugeliai milžinai, priversdami kaskartėmis mane susigūžti.
kartais, rodos - gyvenu tik planavimu ir laukimu. noru išsilaisvinti ar susipančioti, apsvaigimais, šuoliais, plačiais kvėpavimais, pervargimu, raumenų skausmu. arba laukimu. saulėlydžių ir saulėtėkių, meteoritų lietaus, keliavimo, lėktuvų tūpimų, traukinių stojimų ir bemiegių naktų žiūrint pro autobuso langą. nesinori pamiršti ir rytinių bučinių. nes, kas gali būti geriau už juos, kuomet diena dar neprasidėjo su naujais darbais ir mažom ar didelėm naštom.

ir žinau, kad noriu daugiau, nei gali mano širdis, protas, kūnas ar visa aš, su tavim, kartu sudėjus. bet noriu, ką daryt?