su galva atsirėmus į žaliojo transporto langą skleidžiu purios vatos gabalėlius. žinoma, iš mano apsvaigusios ir liūdnos galvelės. tik taip ir suprantu kaip viskas paika, kai negaliu matyti žmonių akių, negaliu žiūrėti į viską naivumu. nes kartais, kartais tiesiog suvoki visą tą keistą purumą, baltą tuštumą, o galbūt ir užuodžiu tuštybės kvapą. bet vis tiek gyvenu ir bandau taisyti pasaulio padarytas skyles man svarbiose vietose.