barstau pyrago trupinius ant žemės. bandydama prisijaukinti saldų miegą.. bet jis pabėgo. pabėgo kaip ir visos saulėtos pastarosios dienos. liko tik vėsuma su į odą įaugusia žąsies oda... sūrumas smelkiasi per liežuvio juodumą. tikriausiai, kartu su lietum. ir taip nebenoriu rašyti kvailų eilių, kurios galiausiai dulka mano spintos gilumoj kartu su mano užsibrėžtu gyvenimu. ir taip kremtu aš sodrią mėlyna su žiupsneliu ramumo.