tiksint paskutinėms sekundėms kažkodėl nesijaučiu kaip pelenė.atrodo netapsiu ta mergina po vidurnakčio. ir bijau paslysti, nukristi ir nebeatsikelti. juk tiek daug duobių mano kely. kažkas pamiršo visą tai sutvirtinti. dėl to tabaluojuos tarp gilios prarajos, kuri slepiasi lyg ir lygioje vietoje. ir taip blaškausi šuoliuodama ir tikėdamasi, jog kažkas , jei reikėtų, atneštų tąjį batelį ir būtų su manim ilgai ir laimingai, jog nugalėtų slibinus besislepiančius kasdieninėse duobėse  ir prikeltų iš amžino miego.

ak tu dramblione. tokia didelė, o kartu tokia maža/