trankau save į nematomas sienas, o tada pratrūkstu juoku. svaigiu. kuris žaloja liūdnąsias ląsteles, bet. kartu DAR labiau sužaloju save pačia, nes po tais veidrodiniais akiniais, rusva oda, linksmu dažytu veidu slepiasi liūdna siela, tokia liūdna, jog ,tikriausiai, viso pasaulio liūdesį sutalpina savyje.

tik jaučiu,jaučiu, o kartais ir pametu tą jausmą. visus. beprotybė mano galvoje, sieloje. didžiausia užuojauta draugui, kuris tik dar labiau tą beprotybę sėja man į odą.

o naktimis aš stūgauju kaip vilkas. toks ne toks. pasiutęs nuo savęs.