pradėsiu daužyt visas sienas, kurios bent truputėlį yra mano pusėje. nes smaugiu save su tais visais žodžiais ir mintimis. taip smaugiu, jog net akys susiaurėja iki mažiausių plyšelių. o poto dūstu, kone smaugdama kažką kitą, šalia, kad nereiktų į pražūtį eiti vienai.

man per baisu, jog kažkas gali žiūrėt į mane. suskilusią į milijonus šukių, kurios pažirusios visur. manyje, žmonėse, vėjyje, danguje ir ant žemės. drugeliai, varlės, plaštakės ir paukšteliai išdalino, išnešiojo, o aš likau viena. per daug tuščiai išsišvaisčius.

bet gal pasilik