ir negaliu nustoti. lūpos pačios riečias iki debesų, akys susiaurėja iki menkiausių plyšelių. nuo šypsenos, kuri užpildo visas raukšleles ir visus kampučius, juk niekada nebuvo taip lengva kažkuo didžiuotis. bet aš TAIP ploju katutėm ir drebu iš susijaudinimo dėl kito žmogaus. ir mano visa esybė vartosi tūkstantį ir vieną kartą, nes aš TAIP tikiu!

žinokit verta,kadangi viskas atsiperka. mano niurnėjimai yra niekis palygint su rezultatu ir noru stumti į priekį. ir tą akimirką matai dėl ko tau viskas taip svarbu. dėl smulkmenų, menkiausių smulkmenų, mažyčių trūkumų, kurie užpildo viską. visą tave.


tada tik dar labiau vertini viską. ir laukiu sugrįžtant.