manoji mūzų virtinė. ji skraido, kiekvieną kartą vis toliau. ir žaidžia. slėpynes, todėl man vis sunkiau visas sugaudyt. ir nepaleist. nes jų sparnai išaugo. pasidabinusios gražiausiais iš gražiausių mažosios spurda mano saujoj, tada pabėga. o man belieka glamžyti lapus ir stengtis atsimint bent kontūrus kaip vaidilutės tos atrodė.

nesigaili jos nieko, nerūpi niekas jom. tik pačios. dėlto man trupučiuką pikta. kai nesirūpina kitais, tik savimi. tada ir aš imu žiūrėti savęs, na dar savų, bet juk labai taip negražu...


ir nieko jau nesuprantu.  delnuose liko tik dulkėti pegaso karčiai.