velniop.
pavargau tylėti, meluoti, jog jaučiuosi puikiai ir mano sparnai nesudraskyti. ne taip viskas. saulė pasislėpė už horizonto ir man trūksta supratimo. paukšteliai išsilakstė po pasaulį - nepačiulbės auselėn, didesnės išminties nesuteiks nei turiu. sako, kiekvieną dieną girdžiu: graži aš, protinga... taip pat ir kitokius, lygtais, širdžiai mielus dalykus, tačiau man trūksta milžiniškų smulkmenų (gal detalių), dulkėm pažirusių.
tad pasiėmus juosvąsias fėjas - laikau suspaudus. ak, net jei labai jos džiaugiasi mano egzistavimu, man vis tiek trūksta, košmariškai trūksta. dėlionės. juk nesuvokiam, kol neprarandam.
kartais, plaučius pradeda draskyti ledinė kruša ir tampa sunku kvėpuoti. tenka kibtis į šaltus metalinius turėklus ar gulėt ant nublukusio kilimo, paklaikusiomis akimis.net minčių nebespėju užsirašyti. sproginėja kaip sausos malkos įmestos į laužą. spragt, spragt. o aš pametus galvą, verčiuosi kūliais neįtikėtinais dažniais ir rašaluotais pirštai stengiuosi įprasminti. bijau, kad neišsilaikys ir sprogs.
o kas tada?
dar labiau prarasta. lyg tai būtų įmanoma.
kuriu norus, kai rodyklės atsiduria mano pusėje.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą