kiekvieną vakarą nerandu jėgų įbesti adatą į šiltą kūną ir paskleisti vaistus po visą organizmą. kas vakarą tai tampa žymiai sunkiau, nepadeda niekas. ašarotomis akimis ir drebančiu vidumi. pataria atsiminti, kuomet buvo bloga/nesąžininga/pikta. tada dar labiau bijau užgaut. tiksinti bomba aš. objektas, tikriausiai, ir niekas daugiau. apsimeskime, jog nieko neįvyko, neįvyksta ir negerbkime manęs, na, puikiai puikiai įvaldėte šį meną. galėčiau paploti katučių, tačiau pritrūksta oro, į erdvę pasileidžia mano vidiniai purslai. skrandis bando išvalyti visus blogius ir skausmus. kartu su maistu. užsidedu piktumo kaukę, kumšteliais pasidaužau, pajuokauju. pūdama. paslėpdama ryškiausia vidų pilka mase.
vidiniai drebėjimai primena tą pilkumą, į kurią įsikibus laikausi. lekiu senamiesčio slidžiomis plytelėmis, griūnu į mašina ir žudausi vienatvėje. mylėt myliu save, bet jau savęs nebeužtenka. aš tik norėjau nuoširdumo, tiesos. moralės nesitikiu. nelinkiu nieko, man nerūpi, žinau faktus, vaizdus. kraujo raudonumas, melas melas melas. maitink - pamurksiu, tau panorėjus. tik kaip džinės laikas senka. rodos, ateina laikas, kuomet turiu uždaryt duris sau ir visiems kitiems. kol išmoks mane vertinti kaip žmogų. ne daiktą.
(mano saulė turėtų susitikti su buvusiu mėnuliu. kaip du vandens lašai iš keisčiausių aspektų. net baugu, jog renku tokius elementus aplink save. tiksliau, jie renkasi mane. )
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą