velnias. su šiuo žodžiu keliu ir taurę sau prie lūpų. šleikščiai saldžią, gurkšneliai stringa man gerklėj. nes mano vynas turi būt rūgštus, turi glamonėti gomurį ir leisti mėgautis skoniu. bet, et, šį vakarą galiu pamurkti laižydama saldesnį. o kas belieka? žmogutis ėmė ir užsiklojo juosvu šydu. ignoravimo. netenka visa tai prasmės. bandžiau būt nuoširdi. prisipažint, kad nestatyt kažko, ko nori jie, ant melo. tačiau susitaikyt su tiesa sunku patampa, neleidžia net paduot blizgučių, pasakyt - gailiuosi. nors iš tiesų? velniop. vartau akis, kaip man patinka. mirkteliu ir prikandus lūpą pradedu bėgt. kol apleidžia jėgos, bet rodos, aš bėgu nuo savęs. kuo toliau. tik grįžtu ten, kur palieku. per daug vilioja dramos. o nuovargį nuo drėgnos odos, pagal muzikos garsus, lupuosi verdančiu vandeniu.

aš sugadinta. nuo pirmos dienos. kitokia nesutikčiau būt, nes viskas sugula į žavius skyrius. tik, kad ir kokius nuostabius žmones turėčiau aplink save, nežinau ar jie bus tada, kuomet velniškai plyš mano galva. su širdimi. didžiausias noras, jog prigriebtų, kažkas iš mielųjų, vakare ir leistų pagaliau būt savimi (bet jie užsiėmę savo gyvenimais). nes griaužiu visus vilkus staugiančius širdelėje, o tik noriu būt laisva. nuo savęs.