atėjo tas keistai ryškus metas. kuomet mūzos užsuko paatostogaut į manąją šalelę. tad imu pieštukus, kreideles, ekranus ir lieju visą savo būtį. ne tik rašydama. ir tapydama. garbanos išsineria iš sudėtingų kilpų ir nusėda man ant kaklo. apsivynioja kaip papuošalai. JŲ dovanoti. kalbėdama dar paliečiu tas blizgančias akeles, nes jutimai manęs niekada nebuvo apgavę. bet nusisegt neišdrįstu. materijos man padeda nepasiklysti, dėliot keistokai padrikas mintis. nepasiklysti. svarbiausia tampa tai. kadangi (vajė) šiam paukštelyje stūkso didžiausios džiunglės su miškais ir jūrų begalybėmis. visatos savo smegduobėm. praryti bando. o gal kaip tik išspjaut. atsakymų,deja, niekas nežino. tik klausimus. šiandien jie byra kaip saulėje išdžiuvęs smėlis. šiandien gražu. šiandien šviesu.
bėgu kol akyse pasidaro tamsu.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą