lytėdama buką disko paviršių ir savo tamsiai (šiomis dienomis) mėlynas akis suvokiu - aš be proto bijau laimės. juk ji mano gyvenime ilgai neišbūna, o išeidama palieką dar didesnė apatiją visam pasauliui. tad ašarotomis akimis stebiu skaidrų dangų ir nežinau visų priežasčių, tik matau pasekmes. kinkausi pavadėliais juodus padarėlius ir traukiu į ryškią pasaką su vienatvės šešėliu. jis uždengia saulės spindulius taip tausodamas mano rankinės svorį: gi pavėsy nebereikia akinių nuo saulės. mindau takus, matau kitų žvilgsnius ant mano pečių, žodžius atsimušančius į nugarą, bet neturiu jėgų šypsotis ir leistis kabinamai ant jų kabliukų. važiuokite/eikite savo keliais, o aš.. galiausiai užsibaigiu su bilietais piniginėje ir vyno poskoniu ant lūpų. balto, to, kurio išties savo noru niekada negeriu. galų gale, ką darau savo noru? atsimenu, svajoju? savo noru tik kaitinu geležinius įnagius ir liečiu dvasią, kuri dengiasi paviršutiniškumo sluoksniu. lieka raudonos žymės, kartais prieš saulės pliūpsnius arba mano žmones jos pasimato ir ten esu su savo subyrėjusia ir šleikščiai randuota siela. o gal aš jos nė nebeturiu?
tokios sugadintos lengvai nerasite. nešokinėsiu iš laimės ir necypausiu, jog gražu gyvenime ir viskas tobula, pavasaris.. verksiu, supyksiu be priežasties, juoksiuosi užvertus galvą ir nebūsiu ta rami užuovėja, pas kurią viskas nurimsta. ne. nevaidinsiu protingos, geros. bet galiu pažadėt įdomų gyvenimą, spontaniškumą, atsidavimą, gelbėjimą gyvunėlių, senelių ir kitų žmonių.surinkinėsiu vaisius, kelsiu jus ir kitus nuo žemės, nuo liūdesio. darysiu ko nesitikėjote arba ko tikėjotės. nebūsiu tobula. tokios kaip aš negali būt tobulos. per daug priešpriešų. imu raktelius ir lekiu į naktį. skaičiuot žvaigždžių.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą