apgamai mano pilvo apačioje, saulės žymės ant pečių. anksčiau taip nebuvo. pilnatis blukina mano plaukus, o aš duše nebesėdžiu, vanduo neteka į nežinią. nebūčiau galėjus patikėt, jei būtų buvę tokios pranašystės. atsakymai mano naudai, nors vis dar esu nežinioje, kuri tyliai kramto mano syvus, neketina jų išspjaut. turiu imt kalavijus ir nupjaut slibinui galvą, žinoti diagnozę. bet kojos manęs neklauso.
"
sėdžiu
ant didžiausio skardžio pasaulyje ir supuoju kojeles. aukštis svaigina, nuo jo
žiba akys ir virpa rankos, balsas, lūpos. užsimerkus linguoju ir gera. vėl
saulė, eilinį kartą, išlindo iš lietaus ūko. ir viską regiu lyg iš paukščio
skrydžio. visą erdvę. ir galiu griūti į patalus nuvargus iki kūno apmirimo. bet
su skraidančia siela, savo pilna visokiausių dulkių ir burtų esybe.šalčio
nebebijau, nes pati kuriu liepsnas ir šildau savas plaštakes.
"
a -ūūūū, kur?
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą