kiekviena mano dėmė padarė būtent tai kokia aš esu. ir kaip kvaila būtų sakyt, kad bandau į jas nežiūrėt, tai ne iliuzija, aš tokia, pram param. neeeee. neeee. TOOOS prakeiktos manosios dėmės, daužytos viltis, neatsakymai į kitų žmonių jaumus, naudojimasis būtybėmis ir visi kiti juoduliukai atvedė teeen, kur aš esu. kokia esu. lygiai visiškai lygiai taip pat, gal net lašeliu labiau, nei gėriai. ir aš tyliai ne tiek tikiu, kiek dar manau, jog atsiras kažkas, nebūtinai meilė, nes nežinau ar yra toks dalykas, kam nebus reikalinga palikt kažką. o kaip tik apglėbsim visą naštą ir kartu su ja dorosimės. juk tik taip turi būt. iš kitko gaunasi šnipštas.
įsiutus tyliu. tokia pasidariau. apsinaikinau savo šūkavimus ir emocijų karščius. žinoma, kartais garsiau pasakau, tačiau nebedaužau, neberėkiu ir nebeklykiu kaip klykdavau. nebe. beveik nebe aš.
taip apsiskaldžiau save, tiksliau apdorojo mane mechanizmai, kad likau skūra to, kas buvo. tad visa aplamdyta ir su pykčio priemaišom, nepamirškim baimės, lipau ant scenos. prožektorių šviesos trupinėlį akino ir buvo velniškai gera. šypsena pakilo iki maksimalių aukštumų ( jos labai greit pasiekiamos) ir net gėlių skaičius, nešamas į laidotuves, man nuotaikos neapgadino, šioji nesubjuro. galėčiau dadėt ant tinkamo skaičiaus, net neskauda.
knygose neberandu savęs, rašyme taip pat, galbūt teatras išgelbės tai, kas dar liko? sakė, kas renkasi jį, tas turi daug bėdų. ak, mielieji,kad žinotumėt.
nualpimas ir akių užtemimas gi nesiskaito kaip labai blogas ženklas?
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą